Suprantu tave ir meldžiu tau ramybės. Mane taip pat laikas nuo laiko apima nerimas ir baimė - baimė dėl ateities, dėl sveikatos, baimė, kad žmonės sužinos, kokia aš esu, baimė, kad prarasiu draugus, kad patirsiu gėdą, kad susimausiu... Jos atima gyvenimo džiaugsmą, aptemdo žvilgsnį ir dienos tampa kančia. Tada prašau Kristaus parodyti man tos baimės šaknį. Dažniausiai šaknyje glūdi nepasitikėjimas Dievu, nes kažkurią akimirką, net buvau nepastebėjusi kurią, pradėjau mąstyti ir matyti savo gyvenimą taip, lyg pati jį tvarkau, viena ir vieniša, o mano Dievas yra toli ir abejingas man. Tada prašau Jo pagalbos padėti man praregėti, nes Jis juk žadėjo : „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu“ Heb 13,5. Prašau padėti pamatyti Jį tikrąjį: mylintį, atjaučiantį, esantį labai arti ir dalyvaujantį mano kasdienybėje... Ir - galingą.
Kristus žadėjo Jn 14,27 Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.